Tabakas ir alkoholis – katabolinės priemonės?

Apie rūkymo ir alkoholio vartojimo žalą parašyta tiek, kad kiekvienam rūkančiam ir geriančiam tektų po kelėta knygų. Tačiau mažiau nuo to gerti ir rūkyti nepradėjo. Nei pas mus, nei kitose šalyse. Kaip įtakoja tabakas ir alkoholis žmogaus organizmą, jo darbingumą? Pabandysime viskame išsiaiškinti iš eiliės.

Pagrindinė veikianti tabako medžiaga skaitosi nikotinas – alkaloidas, galintis jaudinti kai kurius parasimpatinės nervų sistemos skyrius. Parasimpatinė nervų sistema – vegetatyvinės nervų sistemos dalis. Anksčiau buvo skaitoma, kad parasimpatinės nervų sistemos aktivizacija priveda prie anabolinių procesų sistiprėjimo organizme. Iš šito požiūrio nikotinas nesiskaitė organizmui kuo nors labai kenksmingu . Buvo įrodyta kad grynas nikotinas mažose dozėse prie vienkartinio įvedimo padidina darbingumą, gerina atmintį, ir turi bendrą stimuliuojantį poveikį. Iš čia buvo padaryta išvada apie nikotino nekenksmingumą. Tačiau pastaruoju metu tyrimai parodė, kad toks tvirtinimas reikalauja patikslinimo.

Nikotinas turi savybę atrenkamai stimuliuoti parasimpatinę antinkstinę žievės inervaciją. Rezultate įvyksta anabolinių procesų sustiprėjimas antinksčių žievėje, kas savo eilėje priveda prie padidintos gliukokortikoidinių hormonų sintezės.

Kas yra gliukokortikoidai? Tai streso hormonai. Jie padidina organizmo atsparumą aplinkos nepalankiems faktoriams. Tačiau šis padidėjimas turi trumpo laiko charakerį. Gliukokortikoidiniai hormonai turi galingiausią katabolinį poveikį. Jie organizme sustirpina baltymų molekulių suirimą iki amino rūgščių ir poodinio riebalo suirimą iki riebalų rūgščių ir glicerino. Trumpalaikio prisitaikimo prie ekstremalios situacijos plane, tai turi prasmės, nes ir aminorūgštys ir riebalų rūgštys ir glicerinas utilizuojasi energetiniams organizmo poreikiams, ir tai padidina bendrąjį energetinį potencialą ir suteikia didesnį išsiskirimą tiesiogiai streso momentu. Tačiau pakartotinių stresų metu, vyksta vis daugiau ir daugiau organizmo baltymų struktūrų suirimų, kas gražiai sakant sveikatos ne pagerina.

Rūkymo metu, t.y. daugkartiniu nikotino įvedimu į organizmą, jo stimuliuojantis poveikis spėja pasireikšti tik keliom minutėm, bet katabolinis poveikis labai tvirtas, ir tęsiasi netgi kelių menėsių bėgyje po šito įpročio atsisakymo.

Gliukokortikoidų perteklius organizme, sukelia katabolizmo sustiprėjimą ne tik raumenų audiniuose, bet ir praktiškai visuose vidinese organuose. Pirmiausiai kenčia virškinimo sistema . Tai susiję su tuo, kad skrandžio ir plonosios žarnos trakto struktūriniai baltymai yra patys trumpalaikiai, ir reikalauja pastovaus atnaujinimo. Pirmoje eilėje gliukokortikoidų katabolinis poveikis veikia skrandžio-žarninį traktą. Geriausiu atveju išsivysto chroniškas gastritas, blogiausiu – opos liga. Dažniausiu atveju opos liga praeina slaptai, ir pasireiškia didesnio kiekio mažų opų susiformavimu (1-2mm skersmens) visame skrandžio-žarniniame trakte. Tos mažos opos turi ateinantį charakterį. Jos neilgam atsiranda, ir toliau dingsta, vėl atsiranda ir tt. Dėl tos priežasties kad jos yra mažų dydžių ir ateinančio charakterio, jas kartais būna labai sunku diagnozuoti.

Žinoma, kad net prie nereikšmingų opos pažeidimų skrandžio-žarninio virškinimo galimybė žymiai blogėja. Nesuvirškintas maistas storame žarnine gali patekti į puvimo ir rūgimo procesą. Toksinių medžiagų masė tokiu atveju įsisiūrbia į kraują, sumažinant kaip bendrą, taip ir sportinį darbingumą.

Nikotinas stimuliuoja ne tik antinksčių parasimpatinius receptorius. Taip pat nikotinui yra jautrus skrandžio gleivinis sluoksnis. Po nikotino poveikio prasideda gausus skrandžio sulčių išsiskirimas, tačiau jo sudėtyje yra labai mažas virškinimo fermentų kiekis, ir labai didelis gleivinės kiekis.Šita gleivinė aptraukia maistinį „gumbą“ ir trukdo normaliam virškinimui, neleidžiant įsiskverbti maistiniams fermėntams į gumbo vidų.

Gliukokortikoidų perteklius nikotino poveikiu slopina natūralią somatropino ir androgenų sekreciją, o juk būtent jų pagalba kaip mes žinome, pagrinde yra realizuojamas anabolinis treniruotės poveikis. Gliukokortikoidai taip pat yra ir kontr-insuliariniai hormonai. Neutralizuojant insulino poveikį, jie trukdo normaliam gliukozės pateikimui į ląstelės vidu, kas po treniruotės pažeidžia glikogenų atsargų atsistatymą raumenyse.

Jeigu tabako sudėtyje būtų vien tik nikotinas, tai dar būtų pusė bėdos. Tabako sudėtyje yra labai didelis kiekis dervų, smalkių, ir kitų aukštai toksinių sujungimų. Tabako lapai turi savybę išskirtinai kaupti radioaktyvinius elementus, iškrentančius su nuosėdomis, ir pirmoje eilėje radioaktyvų polonį. Viskas tai daro tabaką aukštai toksišku teršėju ne tik organizmui , bet ir aplinkai. Paskaičiuota, kad rūkalius gyvanantis pačiame industrinio miesto cenrte 80% visų teršalų gauna iš cigarėčių, ir tik 20% nuo išmetamų dujų, užteršto vandens, nitratinių vaisių ir daržovių ir tt. Rūkaliui nereikia švaraus miško oro, jam visiškai neveiksingi už miesto ribų sanatorijos ir kurortai, taip kaip aplinka jam nėra pagrindinis organizmo užterštumo šaltinis. Pagrindinis užterštumo šaltinis jam yra rūkymas – pats kvailiausias ir tuščias įprotis pasaulyje.

Negalima ne atkreipti dėmesį į Amerikos mokslininkų-psichologų tyrimus, kurie įtikinamai parodė, kad rūkymo dažnumas tarp bet kokios šalies gyventojų, atvirkščiai proporcingas rūkančių žmonių socialiniai padėčiai. T.y. kuo socialinė padėtis yra žemesnė, tuo yra didesnis rūkalių procentas ir tuo daugiau jie surūko tabako. Tokia tiesi priklausomybė leido amerikiečiams garsiai visiems paskelbti, kad rūkymas – tai nevykelių ir žemo intelekto žmonių įprotis. Užėjo netgi iki to, kad tarnautojai pradėjo bijoti rūkyti vien tik todėl, kad aplinkiniai ne priskirtų juos prie nevykelių be tolimesnių pareigų perspektyvų. Pats žemiausias rūkalių procentas pastebimas tarp milijonerių, mokslinio elito ir aukštesnio lygio valdžios atstovų. Pats dydžiausias procentas – tarp žmonių kurie atlieka žemesnės kvalifikacijos darbą ir su sunkumu kalbančių savo gimtaja kalba.

Jeigu rūkymo problema traktuojasi pilnai vienareikšmiškai, tai alkoholio vartojimo problema ne tokia paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Maži alkoholio kiekiai labai lengvai įsijungia į apykaitą ir oksiduojasi su energijos išėjimu. Silpni alkoholiniai gėrimai iš vynuogių ir kai kurių kitų augalų daug amžiu buvo naudojami kaip vitaminų savotišku šaltiniu. Nedidelės alkoholio dozės padidina organizmo stabilumą deguonies alkiui. Todėl yra taip paplitęs aukštų kalnų rajonuose nestiprių vynų vartojimas.

Gydomą mažų vyno dozių vartojimo poveikį nuolat pabrėždavo savo darbuose Avicenna (kuris pats tarp kitko buvo didelis megėjas išgerti). Galenas – gemeopatijos išradėjas, pagrindinį savo receptų kiekį paliko ne žirnelių pavidale, kurie neturi sudėties, o spirtinių gydomųjų augalų užpiluose. Rusijoje žodis „degtinė“ reiškė „užpilas“. Buvo „krūtinės“ degtinė su meta, su ją gydydavo kosulį, vartojant 3 kartus į dieną po puse šaukšto (apytiksliai 10g) Buvo taip pat „skrandinė“ degtinė su pipirais ir kitais prieskoniais tam kad padidinti apetitą. Spanguolinė ir meduota degtinė kūno temperatūros sumažinimui. Visos šitos degtinės budavo vartojamos labai mažais kiekiais.

Jau 70-ųjų mūsų amžiaus metų pabaigoje, Amerikos mokslininkai priėjo prie išvados, kad maži alkoholio kiekiai (25-35g gryno spirito 70kg kūno svoriui) gali utilizuotis organizmu be kokių nors pašalinių pasekmių. Taip pat mažų alkoholio dozių įvedimas į organizmą, privedinėjo prie to, kad cholesterino sudėtis mažėjo, ir lėtėjo aterosklerotiškas procesas. Skirtingai nuo vandens alkoholis yra labai geras riebalų ir cholesterolio tirpiklis. Mūsų laiku praeina ekperimentalu patikrinimą toks aterosklerozės gydymo būdas, kaip lokaline perfuzija etalonu (lokalinis pravalimas spiritu) Tai darosi taip: kraujagyslės dalį, kuri yra pažeista stambesniu aterosklerotišku trombocitu, išsijungia iš bendrosios cirkuliacijos ir prasiplauna 60% spirito tirpalu. Aterosklerotiški trombocitai žymiai sumažėja pagal savo dydį.

Tos pačios alkoholio dozės (25-35g spirito 70kg kūno svoriui) įtakoja audininiam padidėjimui (antivėžyniam imunitetui.)

Viskas būtų labai gerai, jeigu ne vienas didelis „bet“. Alkoholis turi ryšku euforizuojantį efektą. Jis greitai pagerina nuotaiką, suteikiant nors ir laikiną, bet pilnai jaučiamą antidepresinį efektą.

Su laiku organizmas utilizuoja alkoholį vis pilniau ir pilniau, išleidžiant jį į energetinius poreikius. Dėl šitos priežasties vėliau euforizuojantis alkoholio poveikis silpnėja. Reikalaujamos vis didesnės ir didesnės euforijos palaikimo dozės. Alkoholis vis daugiau įsijungia į normalią medžiagų apykaitą ir psichologinė priklausomybė neišvengiamai keičiasi fizine priklausomybe. Ir tokiu atveju jau ne alkoholio vartojimas suteikia euforiją, o alkoholio trūkumas sukelia nervų depresiją. Gerti tada tenka ne tam kad pagerinti nuotaiką, o jo palaikimui nors vidutiniame lygyje.

Ne pradėsime gilintis į visas alkoholio formavimo subtilybės. Išskirsim tik vieną. Vartojant alkoholį kiekvieną dieną netgi mažomis dozėmis, alkoholizmas formuojasi neišvengiamai 90 atvejuose iš 100. Suaugusiam sveikam vyrui alkoholizmo susiformavimui reikalingi 1,5-2 mėnesiai kasdieninio alkoholio vartojimo net ir mažomis dozėmis. Moterims reikia 1-1,5 mėnesio. Paauglui pakanka 2 savaičių. Septinių metų vaikui pakanka 7-10 dienų.

Dauguma gydytojų yra įsitikinę, kad alkoholizmas yra neišgydomas. Pirmiausiai todėl, kad vyksta nesugrįžtamieji pasikeitimai nervinių ląstelių struktūroje didelių galvos smegenų pusrutuliuose. Ryšyje su tuo yra būtina visas pastangas sukoncentruoti alkoholizmo atsiradimo sustabdymui. Iš šito požiūrio yra prasmė visiškai atsisakyti nuo alkoholio vartojimo net ir mažų dozių su gydymo tikslu. Alkoholio nauda yra galu gale ne tokia jau ir didelė, o alkoholinės priklausomybės rizika yra labai didelė, ypatingai mūsų neprastais laikais.

Labai rimtas alkoholio kaip vaisto trūkumas yra siaura jo terapinio poveikio platuma. Kas yra terapinė platuma? Tai skirtumas tarp gydomos ir toksinės preparato dozės. Tam kad sukelti toksinį kai kurių preparatų poveikį, jų terapinės dozės reikia padidinti 200-300 kart. Vaistų pavyzdžiu, su didele terapinio poveikio platuma gali būti augalai-adaptogenai, kofeinas ir kai kurie kiti preparatai. Kas liečia spiritą, tai apsinuodyti juo yra labai lengva. Pakankama perdidinti gydomą dozę 1,5-2 kartus, kaip iškarto pasirodys aiškus toksinis poveikis. Tai ir yra maža terapeutinė platuma.

Mažesnių dozių vartojime negu 25g 70kg kūno svoriui (priminsime kad kalba eina apie gryną spiritą, o ne apie alkoholinius gerimus) alkoholis suteikia lengvą energetinį ir lengvą anabolinį poveikį. Vyksta lengvas skydinės liaukos su vienodu smegenu antinksčio darbo aktyvavimu. Lengvas parasimpatinės nervų sistemos veiklos stabdymas priveda prie savotiško „pristabdymo“ simpatinės. Tuo iš dalies ir yra išaiškinamas alkoholio euforinis poveikis.

25-35g diapazone 70kg kūno svoriui anabolinis alkoholio poveikis neutralizuojasi jo didejančiu kataboliniu poveikiu gliukokortikoidinių hormonų išmetimo į kraują būdu. Šitose dozėse alkoholis bendrai yra neutralinis faktorius anabolizmo procesams. Simpatinės nervų sistemos tonusas prie tokio dozavimo dar daugiau didėja. Tuo sąlygojasi antiuždegiminis ir antialerginis alkoholio poveikis.

Padidinant alkoholio dozavima virš 35g 70kg kūno svoriui įvyksta somatropininio hormono išmetimo į kraują blokavimas. Tai beveik 80% sumažina intensyvumą anabolinių procesų baltymų struktūrose. Anabolizmas riebalų audinyje, atvirkščiai, aktyvuojasi, nes somatropinas yra „riebalo mobilizuojantis“ faktorius. Jo pašalinimas priveda prie riebalinio audinio katabolizmo sulėtėjimo su tuo pačiu metu jame anabolinio proceso sustiprėjimu. Somatropino koncentracijos sumažėjimas kraujyje priveda prie gliukozės ir riebalinių rūgščių sudėties kraujyje sumažinimo (Somatropininis hormonas yra vienas iš pagrindinių faktorių, mobilizuojančių riebalų rūgštis ir padidinamų gliukozės kiekius kraujyje) Kraujo cukraus kritimas plius amino rūgščių kiekio kritimas sukelia apetito padidėjimą arba net lengvą alkio jausmą. Alkoholis didina apetitą, ir šita jo savybė jau senai yra naudojama medicinoje. Beda tačiau tame, kad apetito padidėjimas, kaip alkoholio vartojimo rezultatas, susijungia su baltyminio anabolizmo blokavimu. Riebalinis anabolizmas tuo metu sustiprėja.

Kas gaunasi? Prie 35g gryno alkoholio vartojimo 70kg kūno masei padidėja apetitas ir žmogus suvalgo maisto kiekį kelis kartus daugiau negu įprastai. Baltyminiai sintetiniai procesai tuo metu sulėtėja ir visi maistiniai faktoriai eina riebalinio audinio susiformavimui. Reguliarus alkoholio vartojimas priveda prie kūno svorio padidėjimo už poodinio riebalinio sluoksnio ląstelės sąskaita, ir tuo pačiu laiku raumenų masės sumažinimo. Tokios dozės yra katabolinės raumens audinio atžvilgiu, ir anabolinės riebalinių audinių atžvilgiu. Raumens audinio dalies sumažinimas prie tuo pat metu riebalinės dalies padidėjimo – suderinimas yra labai netinkamas.

Reguliarus alkoholio vartojimas tarp visko kito priveda prie tvirto skydinės liaukos funkcijos sustabdymo. Skydinės liaukos funkcijos sustabdymas sulėtina fiziologinį riebalinio audinio suirimą (katabolizmą), mažai įtakojant raumens audinio katabolizmą, t.y. iš esmės jo nesulėtinant. Viskas tai keičia taip pat tarpusavyje raumeninio ir riebalinio audinio santykį ne į geresnę pusę. Dėl teisybės reikia vis dėlto pabrėžti, kad vienkartinis 35g gryno spirito vartojimas (~ 100g degtinės) padidina organizmo tvirtumą radioaktyviam spinduliavimui kaip tik dėl tos skydinės liaukos funkcijos sužeminimo ir aukštai toksiškų laisvųjų radikalų organizme atsiradimo sumažinimo (savaime radionuklidų žalojantis poveikis yra reliatyviai nedidelis. Jis daugart organizme padidėja dėl to, kad radionuklidai katalizuoja laisvųjų radilakų atsiradimą, kurie yra pagrindinis pažeidimo agentas) Buvimas užkrėstoje teritorijoje turi visada laikiną charakterį ir tokiu atveju mažų alkoholio dozių vartojimas yra pateisinamas. Pažymimas dar yra ir toks faktas, kad alkoholio dozės padidinimas daugiau negu 35g ne priveda prie radio- apsauginio efekto.

Labai nepaprastas yra klausimas apie alkoholio poveikį lytinėms liaukoms. Alkoholiniai gėrimai kurių sudėtyje tipinis etilinis spiritas, nesuteikia vyrams androgenų sumažėjimo kraujyje. Netgi atvirkščiai, dauguma tyrinėtojų pabrėžia testosterono padidėjimą alkoholikų kraujyje. Tačiau ryšyje su tuo alkoholikų džiaugsmas buvo per ankstus. Paaiškėjo, kad alkoholio savybė slopinti parasimpatinės nervų audinius, blokuoja visas lytinio akto detalės: visuose lygiuose yra pažeidžiamas jautrumas. Beto ir pats testosterono lygio padidėjimas susijungia kartu su jautrumo audinių kritimu lytinių hormonų atžvilgiu.

Alus, paliginime su kitais alkoholiniais gėrimais, savo sudėtyje turi ne tik etilinį spiritą, bet dar ir aukštai molekulinius spiritus tokius kaip rūgimo produktus, ir taip pat augalinius estrogenus. Estrogenai nors ir augaliniai, bet organizmą veikia taip pat kaip ir gyvuliniai. Testosterono efektai neutralizuojasi. Štai kodėl vyrai kurie dažnai geria alų, greitai tampa pagal savo kūno kontūrus panašus į moteris. „Alaus alkoholizmas“ kai kurių mokslininkų-narkologų veiklose, jau išsiskiria kaip savarankiškas susirgimas.

Alkoholio naudos ir kenksmingumo debatai prasidėjo ne šiandien. Jie jau tęsiasi daug amžių. Mokslinių pranešimų kiekis apie alkoholio žalą buvo lygus pranešimų skaičiui ir apie jo naudą.

Apsvastant visus „už“ ir „prieš“, mes galime prieiti prie išvados, kad alkoholis, panašume su visomis kitomis jungtimis, įvedančių į organizmą, neturi nei absoliutinių teigiamų, nei absoliutinių neigiamų požymių. Viskas priklauso nuo vartojamo alkoholio kiekio ir vartotojo pradinės būklės. Vidutiniškai statistiniam sveikam 70kg svorio žmogui, alkoholinio gėrimo dozė, turinti iki 25g gryno spirito, suteiks labai lengvą anabolinį ir antikatabolinį poveikį. Prie to yra turima omeny, kad visa alkoholio dozę yra vartojama vieną kartą į parą. Nuo 25 iki 35g dozė jau neturės analoginio efekto, bet taip pat sukels ir imuniškai stimuliuojantį ir hipocholesterinemuojantį poveikį. Tokiu atveju radioaktyviniam spinduliavimui organizmo atsparumas didėja. Didesnė negu 35g dozė sukelia ryšku katabolinį ir antianabolinį efektą.

Trumpiau sakant, iki 25g gryno spirito galima išgerti su nauda, o iki 35g galima išgerti be kenksmingumo. Viskas kas viršis, jau kenksminga.

Taip pat yra būtina turėti omeny kad moters organizme alkoholis metabolizuojasi lėčiau, negu vyro organizme, ir moterims reikalingos mažesnės dozės. Jeigu 70kg sveriančiam vyrui saugi riba yra ties 35g gryno spirito, tai moteriai šita riba yra žemesnė ir yra 25g. Tas pats liečia ir žmones, turinčius kepenų ir inkstų susirgimus. Jų organizme alkoholio metabolizmas yra lėtesnis ir mažesnės alkoholio dozės duoda didesnį efektą.

Jeigu su saugia doze jūs pilnai apsispręndete, tai dabar dar reikia nustatyti ir saugų jo vartojimo dažnumą. Jeigu nebūtų tokios ligos kaip alkoholizmas, tai alkoholį saugiomis dozėmis galima būtų vartoti ir kiekvieną dieną. Bet kadangi yra galimas pripratimo ir priklausomybės atvejis, būtina išrinkti nustatytą vartojimo dažnumą, kuris pašalintų priklausomybės formavimą. Toks saugus dažnumas yra 1 kartas į 4 dienas, todėl kad kepenų baltymai metabolizuojantys alkoholį, yra trumpalaikiniai ir alkoholio struktūrinis pėdsakas per 4 dienas spėja išsitrinti. Priminsime, kad kalba eina tik apie nekenksmingą dozę.

Tai gerti ar negerti? Gerti galima, jeigu yra proga, bet ne dažniau negu 1 karto į 4 dienas ir ne daugiau negu 35g gryno spirito. Tai maždaug 100g degtinės, 1 sauso vyno stiklinė ir tt. Toks kiekis nekenkia, o gal net ir padeda.

Pasakojimas apie tabaką ir alkoholį būtų nepilnas, jeigu mes praleistume bendro sustiprėjimo fenomeną. Ką tai reiškia? Įsivaizduokime kad vienas vaistas veikia 2 sąlyginiams poveikio vienetams, kitas vaistas 3 sąlyginiams poveikio vienetams. Logiškai būtų teigti kad du šitų vaistų junginiai veiktų 5 sąlyginiams poveikiams. Bet taip būna labai retai.

Dažniausiai suveikia bendro sustiprėjimo mechanizmas. Teigiamu atveju sumuojamas šitų dviejų vaistų poveikis bus lygus ne 5, o sakykime 9 vienetams. Suveiks bendras sustiprėjimas. Neigiamu atveju sumuojamas šitų vaistų poveikis gali būti lygus tik 1 vienetui. Suveiks bendras susilpnėjimas.

Kas liečia negatyvius tabako ir alkoholio efektus, tai jie turi staigią teigiamą vienas kitam bendro sistiprėjimo savybę. Paprastas pavyzdys: plaučių vėžys pas rūkančius žmones aptinkamas 9 kartus dažniau, negu pas nerūkančius. Plaučių vėžys pas geriančius aptinkamas 5 kartus dažniau negu pas negeriančius; plaučių vėžys pas tuos, kas tuo pačiu metu ir rūko ir geria, aptinkamas 45(!) kart dažniau, negu pas tuos, kas negeria ir nerūko. Čia yra apie ką pamąstyti.