El. parduotuvė
Iš tikrųjų kodėl? Krūva mano pažįstamų sėkmingai „sėdi“ ant steroidų, padidina spaudime gulint po 10 kg į mėnesį, tada kai aš po 10 kg į metus, ir puikiai jaučiasi. Dar ir nuolat lygina savo rezultatus su mano, ir visiškai rimtai įsitikinę, jog palyginimas yra jų naudai.
Kaip tik todėl. Nenoriu įgyti tokius pat turimus „steroidinius smegenis“. Reikalas tame, kad vartoti dopingą ir būti nuo jo nepriklausomu negalima: jeigu tu „chemini“, reiškia ir tavo protas irgi „sėdi ant adatos“. Reiškia tu nustoji būti savimi ir viskas kas vyksta aplinkui pradedi priimti per stiklinės ampulės prizmę nuo „Organon“ arba „Gedeon Richter“. O tai yra bloga optika.
Dopingas įlenda į organizmą taip įtikinamai, kad per kai kurį laiką ne tik raumenys, bet ir protas papuola į šitą „stiklinį kalėjimą“. Visi pasiekti rezultatai tiesiai susiję su supratimu apie „chemijos“ vartojimą. Ir kas blogiausia – netgi mintis apie rimtų treniruočių galimybę be tablečių ir injekcijų dabar priimama kaip absurdas, t.y. arba aš treniruojuosi „ant adatos“, arba metu treniruotis visai. Tokia štai hamletiško klausimo apie steroidų naudojimą bodibilding’e mutacija.
Vėliau procesas užeina dar toliau. Dopingas virsta įpročiu. Protas nustoja fiksuoti jį kaip ekstremalią priemonę tikslo pasiekimui ir apleidžia iki lygio paprastų kasdieninių ritualų tokių kaip pusryčiai arba dantų valymas. Jeigu anksčiau kultūristas rijo tabletę iš baimės numesti svori, prarasti išdirbtas apimtis, tai dabar jis tai daro automatiškai. Jis „pamiršta“ kas tai per tabletė ir kam ji reikalinga, – jis tiesiog neįsivaizduoja sau kito gyvenimo. T.y. dopingas užeina dar giliau – į pasąmonę. Tampa refleksu.
Aš ne fantazuoju. Per 1993-1994 metus aš pats pakankamai arti „sėdėjau ant kurso“ bendrame sunkume 10 mėnesių. Pagal kolegų pavyzdį. Norėjosi išbandyti kaip tai būna. Reikalas užeidavo iki to, kad 6 „metano“ tablečių į dieną, ir viena „retabolilo“ ampulė per savaitę nesiskaitė visai: jos buvo tiesiog paprastu fonu, kurį visi priimdavo kaip normalu reiškinį. „Tu chemini?“ – klausiau aš savo klubo draugo. „Dabar – ne, – sąžiningai atsakinėjo jis, – nuo pirmadienio sėsiu ant kurso“. Tai reiškė kad dabar jis vartoja tik „meta“ ir „rita“, o nuo pirmadienio įjungia kažką rimtesnio. Ir dar viena scena. „Klausyk, pas mane „metanas“ baigėsi, o tu man skolingas. Neduok prapulti!“ – gaudo vienas atletas kitą rūbinėje. Tas lenda į kišenę ir duoda jam 2 plokšteles su tabletėmis: „Štai, kol kas išsilaikysi“. Paprastas reikalas!
Blogiausiai, kad mes tuo metu tai darėm visiškai neprotingai. Nelankant gydytojo. Nežinant savo organizmo poreikių. Neatsižvelgiant į anabolinį ir androgeninį preparatų aktyvumus. Ir patys preparatai pas mus papuldavo visai atsitiktinai. Kursas buvo išrašytas, pvz., retabolilui, o vietoj jo pateikė testenatą. Ir pirmyn pagal pilną programą! O juk testenatas tai preparatas impotencijos gydymui! Geriau neprisimint.
Vienintelis kas man tada užteko proto – laiku suprasti, kad taip toliau gyvent negalima. Ir – mesti.
1994 gegužės 22 aš laikau savo antra gimimo diena. Tai diena kada aš suvalgiau paskutinę tabletę.
Po to buvusias dienas – visus 2 mėnesius, galima drąsiai pavadinti pačius baisiausius gyvenime.
Organizmą lyg pradurtų su didele ir stambia yla. Ir jis sprogo. Jėga, apimtys, raumenų tonusas dingo per kelias dienas. Ir jeigu tik tai! Jausmai buvo tokie pat kaip ir „nulipusio nuo adatos“ narkomano. Pažįstu vieną eks-heroinininką: nuolatinis dantų skausmas, pilnas apetito neturėjimas, sutrukdomas prakaituojantis miegas, ir svarbiausiai – visiško beviltiškumo ir beprasmio egzistavimo savijauta, ir mirtinas nuobodulys kuris nepasitraukia nei dieną nei naktį. Apie tai kad treniruotis tuo metu, negalėjo būti net ir kalbos: vien tik gulinčios štangos išvaizda sukeldavo tiesiog fizinio „vėmimo“ jausmą ir skausmą sąnariuose.
Per jėgą verčiant save valgyti, miegoti ir judėti, aš su vargu nugalėdavau savo nesėkmingo ekperimento pasekmes. Lėtai su sunkiomis kovomis, kabindamas už kiekvienos ląsteles, dopingas šalinosi, paliekant ir kūną ir sąmonę…
Sukūdęs iki dviračio, pradėjau nuo švaraus lapo. Bet kas yra natūrali treniruotė raumenims, pripratusiems prie reguliarios steroidų terapijos?! Jie visiškai atsisakydavo reaguoti į bet kokį apkrovimą. Jie virto porolonu: Atėjo momentas kai aš visiškai nusivyliau. Susiruošiau rimtai mesti bodibildingą. Bet ačiū Dievui, silpnumo minutė pasitraukė.
Nuo tų laikų aš švarus kaip pirmoji meilė. Vis dėl to visi „steroidiniai“ rekordai senai pamušti. Turiu omeny ir štangos svorį visuose pratimuose, ir raumenų apimtis. Ir jaučiu kad kol kas net vienam procentui ne paliesčiau savo tikrą potencialą. Kad viskas tik prasideda.
Dopingas nepadėtų man atskleisti šios paslapties.
Bet vėl gi štai jums mano prieštaravimas. Nereikia galvoti kad sėdintieji ant hormonų sportininkai – tinginiai, mažapročiai ir silpni, kurie iš tų pačių hormonų nieko iš savęs nepadarytų. Aš apskritai nerekomenduoju bet kada vartoti žodį „VISI“. Ne. Ne visi. Tarp jų nemažai realiai stiprių ir gilių asmenybių, kurias aš labai gerbiu. Pagalvokite štai apie ką: nei vienas dopingas nepadarys iš jūsų čempiono, ir netgi kažkiek pastebimo sportininko be fanatiškos ištikimybės savo užsiėmimui. Ištikimybei, einančios iki savęs aukojimo. Ši savybė sąmoningai eiti rizikai, tam kad pridėti sau šansų tapti dar arčiau tikslo. Tikslas – štai kas juos valdo. Tegul kam nors, netgi jų artimiems – jis atrodo beprotiškas, bet jiems tai švyturys, pas kurį jie plaukia, kiek tik yra jėgų. Jie sąžiningai žaidžia šį žaidimą. Aš galiu suprasti tokius žmones.
Tikslas – štai kas skiria juos nuo minios beprotiškų tablečių naikintojų
Bet ne tik tai. Yra dar vienas dalykas. Vadinasi intelektas. Blaiviai sveriant savo jėgas. Kaupti žinias. Svarstyti viską abejojant. Koreguoti pagal save bet kokia treniruočių metodiką. Atradinėti naujus dėsnius, Ir naudotis viena injekcija ten kur galima, ir kur reikia! – ir visi taip daro! Siekimas nukirpti kas yra nereikalinga kad gauti maksimalum? – pirmas intelekto požymis.
Stengdamasis pažinoti viską, kas liečia dopingų sporte, valgant knygą po knygos, vieną kartą susidūriau su įdomia mintimis. Protingas hormonų įvedimas skirtas neprispausti savųjų sekrecijų, o atvirkščiai – jį stimuliuoti! Siekiama visais ginklais vengti užsistovėjimo, su kuriuo laikas nuo laiko susiduri ir kuris trukdo tolimesniam progresui. Bet – pridesiu aš nuo savęs, – reikia būti 200% įsitikinusiam tame kad jūs iš tikrųjų priėjote prie savo genetinių galimybių piko. O daugumoje atvejų šitas „pikas“ pasireiškia neturėjimu galimybės įjungti valią, tam kad išvystyti tikrąjį intensyvumą. Tada mes ir įvažiuojam į pilną betvarkę: sąmonės ir kūno tinginystė „kompensuojasi“ „metos“ („metano“) pakeliu. Tikrai ne čempiono logika.
Sau aš nusprendžiau taip: išspausiu iš savo kūno viską, kam jis turi galimybių. Nesvarbu kiek metų tai užtruks. Svarbu – kokios sąmonės darbo bus reikalaujama ir su kokiomis naujomis mintimis pastums toliau. Viskas tai – savęs pažinojimo patirtis. Mano tikslas – savęs pažinimas. Man patinka būti natūraliu. Aš atmečiau visas mintis apie genetiką, apie tai kad yra riba. Riba – ne man! Tiesiog stengiuosi kelti vis sunkesnę štangą. Raumenys jaučia tai – ir žino, kad turi augti. Mano bicepsas kažkada buvo 29 cm., įtemptas. Dabar 46. Nieko ypatingo. Dirbsim.
Pabaigai vienas geras patarimas tiems, kas konkrečiai susiruošė „sėsti“: tai niekada ne vėlu padaryti. žymiai blogiau – su tuo paskubėti. Tam kad raumuo adekvačiai atsakytų į hormoninį stimulą – tai turi būti tam paruošta. Ištreniruota metais reguliariu ir sunkiu darbu. Kitaip visa jūsų „chemija“ paprasčiausiai „išskris į vamzdį“ kartu su sveikata. Prieš tai kai „sėstis“, gerokai išanalizuokite klausimo esmę, o svarbiausiai – patys save.
Ir tada aš įsitikinęs jums paprasčiausiai nesinorės to daryti.
